Lithuania Life Effects

Pozityvus požiūris į kūną su IS: kaip praradau ir susigrąžinau meilę savo kūnui

[Trumpas aprašymas] Barbara Stensland, knygos „Stumbling in Flats“ autorė, rašo apie tai, kaip pasikeitė jos požiūris į savo išvaizdą ir kaip ji ėmė priimti save tokią, kokia ji yra.

Iki man diagnozuojant IS 2012 m., mano kūnas darė beveik viską, ko iš jo norėjau. Jis mane vežiojosi po pasaulį, išgyveno rimtą automobilio avariją, pagimdė stebėtinai didelį kūdikį ir iš esmės elgėsi gražiai. Žinoma, niekada nedalyvavau jokioje kariuomenės lygio sporto programoje – žinojau savo ribas ir man to nereikėjo. Sakydavau, kad aš niekada nesergu.

Ši pagyra vėliau man smogė atgal.

Trumpai tariant, iki prasidedant pirmiesiems IS simptomams į savo kūną žvelgiau teigiamai. Aišku, galvojau, kad būtų neprošal numesti tą „nėščiosios pilvuką“ (praėjus 11 metų po gimdymo), bet daug judėjau ir per daug nesukau dėl to galvos. Buvau aukšta, stipri ir patenkinta savo išvaizda.

Tuomet viskas pasikeitė

Vieną dieną pasijutau pavargusi. Ne šiaip pavargusi, bet nenusakomai išsekusi. Tuo metu man buvo 37-eri, tad juokaudama nusprendžiau, kad taip yra dėl to, kad jau esu arčiau 40-ies nei 30-ies, bet to nuovargio intensyvumas mane neramino. Po to patyriau didelį atkrytį, kurio metu mano kūnas susisuko ir aš nebegalėjau vaikščioti ir normaliai kalbėti.

Man dar nespėjus atgauti kvapo, mane jau baksnojo, badė ir apžiūrinėjo ligoninėje. Man darė smegenų nuotrauką, o į stuburą skausmingai bedė didžiausią mano kada nors matytą adatą. Mane klausinėjo beveik apie kiekvieną mano kūno aspektą.

Kol pagaliau sulaukiau atsakymo, kad sergu IS, jau buvau fiziškai ir protiškai sugniuždyta. Autoimuninė liga? Kurios metu mano išpuoselėtas kūnas kovoja pats su savimi? Tai buvo bauginanti mintis. Kodėl jis taip darė? Ar mano kūnas manęs iš tikrųjų visiškai nemėgo?

Požiūris į savo kūną per IS prizmę

Mano požiūris į savo kūną smigo žemyn ir įsisukau į baimės ir skausmo sūkurį. Rankos liovėsi tinkamai veikusios, negalėjau sutelkti dėmesio, mano koncentracija sudužo į šipulius. Už visko užkliūdavau, o mano gebėjimas laikyti pusiausvyrą praktiškai išnyko. Nuspręsti, ką kiekvieną dieną vilkėti, buvo milžiniškas iššūkis, tad ėmiau vilkėti bet ką, ką apsivilkti buvo paprasta, kas turėjo kuo mažiau sagų ar užtrauktukų. Turėjau atsisakyti aukštakulnių ir pradėjau visur šlepsėti šlepetėmis.

Lyg to būtų maža, dėl man išrašytų vaistų nuo neuropatinio skausmo ėmė greitai augti kūno svoris – taip greitai, kad vos spėjau paskui. Po kelių metų mano kūnas panašiai reagavo ir į skydliaukės vaistus. Dar pridėkime nesveiką maistą, kuris man teikė paguodą, ir netrukus tapau nebeatpažįstama. Pradėjau vengti veidrodžių ir savo draugų. Dėl skausmo ir baimės daugiausia sėdėjau namie.

Po truputį išaugau savo garderobą ir tyliai atsisveikinau su mėgstamiausiais rūbais ir puikiaisiais bateliais. Anksčiau vaikščiojau aukšta ir savim pasitikinti, o dabar – nuleidusi galvą į grindinį, saugodamasi kliūčių ir bijodama pargriūti. Mano pasaulis susitraukė. Negalėjau pakęsti to, ką mano kūnas man padarė. Mūsų keliai išsiskyrė, nes nebejaučiau, kad mano išorė atspindi mano vidų. Mano kūnas tapo bjauriu nepažįstamuoju, groteskiška visos IS daromos žalos apraiška.

Laikiausi įsikibusi savo senų drabužių, kankinausi bandydama į juos įlįsti, verkdama iš nevilties ir savigraužos. Stengdavausi kuo labiau įtraukti pilvą. Net ėmiau atsiprašinėti už tai, kad esu stora. Galvojau, jei pavyktų atsikratyti dramblio (cha!) kambaryje, būtų visapusiškai lengviau.
Tapau storuliuke.

Besikeičiantis požiūris

Palengva viskas ėmė keistis. Po truputį normalizavau savo mitybą. Svorio nenumečiau, bet jaučiausi stipresnė. Atidaviau beveik visus savo senus rūbus ir nusipirkau naujus. Investavau į makiažą, gražius batelius plokščiais padais, dailius aksesuarus (jie geriausi storos moters draugai!). Pradėjau kalbėti apie savo ligą ir tapau aktyvia kovotoja už neįgaliųjų teises.

Žmonėms, su kuriais kalbėjausi, nerūpėjo mano svoris, jie norėjo išgirsti, ką noriu pasakyti.

Šiandien esu susitaikiusi su mintimi, kad tikriausiai niekada neatgausiu tos išvaizdos, kurią turėjau iki IS, bet vėl išmokau mylėti savo kūną. Kad ir kiek IS metė man iššūkių, aš vis dar esu čia, vis dar dirbu ir mokausi. Kai kuriomis dienomis būnu nustebusi savo kūno atsparumu, jo pasiryžimu keliauti pirmyn. Galima sakyti, mes radome bendrą kalbą.

Kiekvieną kartą, kai mano kūnas išneša mane pro duris ir atveda į darbą, aš jam esu dėkinga. Kiekvieną kartą, kai pasitinku iš universiteto grįžusį sūnų su pilnu šaldytuvu ir dideliu apkabinimu, esu be galo dėkinga.

Mano kūnas yra nuostabus. Jis panašus į mane. Manęs niekada nesiliaus stebinti, kiek daug iššūkių mudu galime įveikti.

LA/TV/20/0009 2020 m. liepa

____________________________________

Tekstai srautui generuoti:

1 tekstas: „Nieks manęs nemyli labiau nei aš pati“ – Barbara Stensland rašo apie meilę sau ir savo išvaizdai.

2 tekstas: Nors taip buvo ne visada, šiandien Barbara Stensland žino, ką gali jos kūnas ir koks jis yra nuostabus.

Pasidalinkite šiuo puslapiu: