Lithuania Life Effects

Išgyventi širdies smūgį ir atrasti gyvenimą iš naujo

[Trumpas aprašymas:] Nepaisant to, kad Jeffʼui Breeceʼui teko išgyventi širdies smūgį, jis neleidžia ligai jo varžyti. Sužinokite, kodėl.

Gyvenimas kartais primena krypčių braižymą žemėlapyje. Tai prasideda jau tada, kai mums sukanka dvidešimt keleri, kai pradedame gerai suvokti, kas esame, iki paskutinio savo atodūsio. Bet kuriame gyvenimo kelio taške galime nuspręsti atsižvelgti į mus supančią aplinką ir prie jos prisitaikyti. Arba galime ir toliau eiti ta pačia kryptimi, kurią nusibrėžėme savo kelio pradžioje.

Tačiau kartais pasitaiko akimirkų, kai mūsų kryptį netikėtai pakeičia apgaulingi takeliai ar nelaimės. Kartais jos mūsų kryptį pakeičia radikaliai. Šis įrašas yra apie mano gyvenimo momentą, kai buvau priverstas keisti kryptį dėl netikėtai patirto beveik mirtino širdies smūgio, po kurio turėjau gyventi sergant širdies liga.

Man teko persikelti iš Teksaso į savo gimtąją Ohajo valstiją, kur dirbau nedidelėje technologijų įmonėje ir vienu metu aptarnavau keturis ar penkis klientus. Mano darbas buvo programuoti ir bendradarbiauti su organizacijomis, kad galėčiau suprasti ir padėti įgyvendinti jų skaitmeninius tikslus, – dirbau bent 60–70 valandų per savaitę.

Kartu stengiausi atgauti fizinę formą, kurią turėjau iki persikėlimo į Teksasą, tad 5 dienas per savaitę sportuodavau vietinėje YMCA salėje. Būdamas 46 metų amžiaus kilnojau svarmenis ir valgiau sveiką maistą, kad pasiruoščiau artėjančiam šeštajam savo gyvenimo dešimtmečiui.

Viskas klojosi tiesiog puikiai. Planavau būti perkeltas į aukštesnes pareigas. Metinis mano fizinės būklės įvertinimas kaip visada rodė, kad mano sveikata buvo gera. Beveik ištisus metus susitelkiau į treniruotes salėje, todėl fiziškai stiprėjau ir mano sportinė forma gerėjo. Viskas buvo gerai ir jaučiau, kad kontroliuoju savo gyvenimą.

Vieną rytą nubudęs pajutau šiek tiek nemalonų jausmą kairiojoje rankoje ir ties krūtinės viduriu. Bet nurašiau jį prieš tai buvusio vakaro treniruotei, kurios metu sunkiai kilnojau svarmenis nuo žemės ir nuo krūtinės. Nepaisant to, manęs neapleido keistas jausmas, kad kažkas yra ne taip.

Jaučiau, kad kažko nepastebiu, bet negalėjau suprasti, ko. Norėjau pažvelgti į tai iš arti, lyg į priartintą aukštosios raiškos nuotrauką „iPhone“ telefone, kad galėčiau įsigilinti ir pamatyti, ko nemačiau. Tas jausmas manęs vis neapleido. Jaučiau, kad kažkas negerai, ir niekaip negalėjau savęs įtikinti, kad yra priešingai. Bet už poros valandų manęs laukė susitikimas su klientu, tad kiek galėjau stengiausi šį jausmą užmiršti. Išsiviriau kavos, nusiprausiau po dušu, apsirengiau ir tęsiau dienos darbus.

Įšokęs į automobilį ir išvažiavęs į pirmąjį tos dienos susitikimą, pastebėjau, kad mano kaktą išpylė prakaitas. Buvo paskutinė kovo diena. Jei esate buvę Vidurio Vakaruose, tokiu metų laiku oras dar gali būti šaltas lyg žiemą. Tuo metu nebuvau sušilęs ar nuvargęs po sporto.

Mane vėl apėmė tas jausmas. Jau supratau, kad kažkas yra labai negerai. Pakeičiau kursą ir prisistačiau į artimiausią greitosios pagalbos skyrių. Netrukus buvau prijungtas prie EKG (elektrokardiogramos) aparato. Mano kraujo spaudimas šovė į kosmosą, ko anksčiau niekad nėra nutikę, bet mano EKG buvo visiškai normali.

Tad kitas 12 valandų buvau atidžiai stebimas. Vienas iš medicinos profesionalų taikomų diagnostikos būdų nustatyti, ar širdis patiria stresą, yra fermentų tyrimas, vadinamas troponino testu. Pirmasis iš trijų nieko baisaus neparodė. O antrasis jau parodė. Tuo metu visi, išskyrus mane, žinojo, kad kažkas yra labai negerai.

Gydytojas ketino kitą rytą man skirti branduolinį streso testą, kad patikrintų, ar nėra užsikimšimų, bet atidžiau pažvelgęs į mano širdies arterijas vis dėlto nusprendė mane nusiųsti tiesiai koronarografijai, kur man atliko stentavimą. Gydytojai rado rimtą užsikimšusią kairiąją priekinę nusileidžiančiąją arteriją, kurioje užsikimšimai būna itin pavojingi gyvybei. Po operacijos paskambinau tėvams, žmonai ir savo geriausiam draugui – visi jie pasitiko mane, kai su vežimėliu buvau išvežtas su jais susitikti. Viskas įvyko labai greitai ir nejučia prasidėjo reabilitacijos laikotarpis.

Ilgo kelio pradžia

Per kitą savaitę supratau, kad ligoninė buvo lengvasis visos šios patirties etapas. Man nutiko tai, apie ką vis dar nėra pakankamai kalbama:

patyrus širdies smūgį, neretai apima didelė depresija ir nerimas. Britanijos širdies fondas teigia, kad 15 procentų širdies smūgį išgyvenusių žmonių pirmąsias kelias savaites pasineria į gilią depresiją, o dar 25 procentams pasireiškia lengvesni depresijos ar nerimo simptomai.

Prieš įvykstant nelaimei man nėra tekę patirti jokių panašių simptomų, tačiau kelias dienas po šio įvykio nebegalėjau užmigti. Mano sąmonė perdegė. Jaučiausi, lyg turėčiau granatą su ištrauktu žiedu ir būčiau priverstas visada ją nešioti savo marškinių kišenėje, niekad nežinodamas, kada suveiks detonatorius.

Kalbėjau su savo teta, kurios vyras ilgai kovojo su vėžiu. Ji man atskleidė vieną iš būdų, kaip galima su tuo tvarkytis. Ji man liepė kiekvieną rytą prieš apsirengiant pažvelgti į save veidrodyje. Nuogam. Suveltais plaukais ir barzda. Apsimiegojusiomis akimis.

 „Pasakyk sau: mane ištiko širdies smūgis“, sakė ji.

„Kiekvieną dieną?“ paklausiau.

 „Taip, kiekvieną dieną.“

Kova su depresija ir nerimu

Po kelių mėnesių, kai visa situacija tapo sunkiai pakeliama emociškai, nusamdžiau terapeutą. Jis sakė, kad tai buvo vienas geriausių patarimų, kokį galėjau gauti, nes tai padės greičiau „pereiti savigraužos etapą ir pasiekti tikslą – susitaikymą“. Be to, terapeutas man nurodė vieną triuką, kurio iš pradžių nenorėjau taikyti, nes jis man buvo truputį per daug „jautrus“. (Arba, jei norite, nepakankamai vyriškas.)

Taip, aš buvau toks. Linkęs į uždarumą. Norintis pasilikti savo problemas sau. Man nereikėjo kitų pagalbos. Suprantate, ką turiu galvoje.

Terapeutas patarė kiekvieną nerimo priepuolį įsivaizduoti kaip žmogų, kuriam aš rūpiu. Man tereikėjo nuraminti šį žmogų pasakius, kad man viskas gerai, padėkoti jam už rūpestį ir paprašyti, kad patikrintų mano savijautą vėliau. Kaip paskui supratau, toks metodas man padėjo pasitelkti nerimą savo budrumui palaikyti ir kartu neįsisukti į neigiamų minčių sūkurį. Prireikė ne vienų metų praktikos, bet galiausiai atsikračiau to kankinančio jausmo ir su viskuo susitaikiau.

Tiesą sakant, nebūna nė vienos dienos (šį tekstą rašau praėjus penkeriems metams), kai nepagalvočiau apie savo marškinių kišenėje tūnančią granatą. Tikriausiai todėl nusprendžiau nebekilnoti svarmenų (mėgau daryti anksčiau) ir pradėti bėgioti. Bėgimas leido pabėgti nuo savo minčių.

Viena mano skaityta knyga apie meditaciją prilygino bėgimą vadinamajam „vėjo žirgui“. Mano supratimu, mintis čia yra ta, kad mūsų sąmonė yra lyg laukinis žirgas, kuris, būdamas kupinas energijos, tik spardosi ir bėga, bėga ir spardosi, kol galiausiai visiškai išsenka. Tada iš išsekusios sąmonės estafetę perima kūnas, kuris stengiasi atsigauti ir kvėpuoti.

Pirmus trejus metus po širdies smūgio būtent taip jaučiausi bėgiodamas takais palei upę, tekančią šalia mano namų. Per treniruotes bėgdamas vis ilgesnius maršrutus dažnai pravirkdavau. Gerėjant mano bėgimo formai, kartais distancijos siekdavo ir iki 20 mylių. Stebėjau besikeičiančius metų laikus. Per šiltas vasaros liūtis bėgau nevilkėdamas marškinių. Dievinu tą jausmą. Stebėjau daugybę saulėtekių ir saulėlydžių. Visiškai sutryniau penkias poras bėgimo batelių (bėgikams tai reiškia apie 1500 nubėgtų mylių). Tačiau, nors ir toli bėgau, negalėjau pasprukti nuo nuolatinių savo palydovų – nerimo ir depresijos.

Iki šiol visi mano kasmetiniai širdies patikrinimai buvo puikūs. Gėriau vaistus, kuriuos išrašė kardiologas. Retkarčiais matuodavau kraujo spaudimą ir stebėdavau cholesterolio lygį. Prižiūrėjau savo mitybą, bet mėgavausi kai kuriais savo mėgstamais patiekalais. Siekiau sumažinti stresą. Man atrodo, kad visi šie veiksmai susideda į didesnę visumą, nes sveikata yra skirtingų aspektų visuma.

Nusprendžiau su geriausiu draugu įkopti į Hudo kalną Portlande, Oregono valstijoje, į viršūnę, kuri vadinasi McNeil’s Point. Tai man buvo milžiniškas pasiekimas.

Prieš bandydami ką nors panašaus, geriau pasitarkite savo gydytoju. Aš pasitariau ir gavau jo leidimą. Labiausiai mane gąsdino tai, kad turėjau kopti aukštai į kalną. Be jokio telefono ryšio. Jokių gelbėtojų. Jokios greitosios pagalbos. Tik aš, mano draugas ir kalnas.

Keista, bet lioviausi nerimauti. Kaip ir bėgimo metu. Tiesa, dėl aukščio virš jūros lygio pokyčių mums buvo sunku kvėpuoti (ir dar dėl to, kad tądien sukorėm 18 mylių pėsčiomis, nes pasiklydom). Tačiau būtent nuo tos akimirkos, kai atsisėdom ant keteros krašto, šalia akmeninės konstrukcijos, klausydami palei kalno šlaitus pučiančio vėjo, prasidėjo mano reguliarūs žygiai, kurie tęsiasi jau penkerius metus.

Dabar į žygius gamtoje su nakvyne išsiruošiu maždaug dukart per mėnesį. Žygiavau Didžiaisiais Dulsvaisiais kalnais, Dolly Sods kalnais, 100 mylių per šešias paras per Olimpo kalnus, nuo Didžiojo Saut Forko iki Yahoo Falls, Cumberland Falls zonoje ir daugelyje kitų vietų. Tokios kelionės priverčia mane apsispręsti: ar ir toliau gyventi bijant marškinių kišenėje paslėptos granatos, ar vis dėlto nustumti tai į šalį ir įkvėpti gaivaus kalnų oro, stipriai kvepiančio pušimis.

Galiu jausti saulę, kuri šildo mano krūtinę, ir tiesiog būti dėkingas už tokią neįtikėtiną patirtį, užuot grimzdęs vis gilyn į savo minčių tamsą.

Pasirinkimas gyventi, o ne bijoti

Šiandien esu gerokai toliau pažengęs gyvenimo su širdies arterijų liga keliu, bet vis dar neįsivaizduoju, kur manęs laukia kitos kliūtys. Tačiau jaučiu, kad šiai kovai esu pasiruošęs geriau. Iki širdies smūgio man būdavo sunku kalbėti su kitais apie savo jausmus, bet dabar esu kiek atviresnis ir mažiau bijau prašyti pagalbos, kai man reikia emocinės paramos. Nekaupiu tiek daug visko savyje ir tiek ilgai, kiek kaupdavau anksčiau. Nesivaržau verkti, kai to noriu, ir juoktis, kai juokinga. Nesijaučiu beviltiškas ar išsigandęs. Niekas neturėtų taip jaustis.

Bijoti yra natūralu (o kai kuriais atvejais – naudinga), bet mes patys sprendžiame, ar leisime baimei mus valdyti. Lygiai taip pat sprendžiame, ar leisime sau gyventi ir mėgautis kiekviena turima minute. Nepaisant savo fizinių galimybių ar ligų progresavimo, prisiminimai, kuriuos sukuriame, džiaugsmas ir meilė, kuriuos skleidžiame, vienaip ar kitaip pasireiškia mūsų aplinkoje. Lyg vėjas pievoje ir pušyse.

Ateities planai

Artėjant naujiems metams planuoju ir toliau daryti tai, kas pastaruoju metu man teikia didžiausią malonumą. Dirbti įdomų darbą. Remti mano gyvenime esančius žmones. Įsileisti žmones į savo sąmonę ir širdį. Leisti kuo daugiau laiko lauke naršant po laukus, miškus ir upelius – kad ir kur kelias nuves – su šypsena veide ir gera nuotaika.

Ir toliau ketinu pasakoti tokias istorijas visiems, kam nors vienas mano patirties aspektas gali būti naudingas. Kaip širdies smūgį patyrusio kūno savininkas ir operatorius, mokydamasis gyventi su širdies liga, turėjau kontroliuoti savo sveikatą – derinti naujas taisykles su pilnatvės siekiu.

Jaučiu, kad šį įrašą derėtų užbaigti viena iš žygio frazių, kuri visada priverčia mane nusišypsoti, kai žygiuoti laukinėje gamtoje ima darytis sunku. Ji man reiškia viską. Tai yra paprastas veiksmas, kuris skatina ne jaustis įkalintam dabartinėse sąlygose, o matyti šias sąlygas tokias, kokios jos iš tikrųjų yra – kaip keičiančias kryptį, bet ne mus pačius.

„Pirmyn!“

LA/TV/20/0007 Liepos mėn 2020

__________________________________

Tekstai srautui generuoti socialiniuose tinkluose:

1 tekstas srautui generuoti: Būdamas 46 metų amžiaus Jeffʼas Breeceʼas patyrė beveik mirtiną širdies smūgį, kuris visam laikui pakeitė jo gyvenimą. Šiame tekste jis rašo apie savo kelią mokantis naujai gyventi sergant širdies liga.

2 tekstas srautui generuoti: Nepaisydamas to, kad jam teko išgyventi širdies smūgį, Jeffʼas Breeceʼas neleidžia ligai jo varžyti. Sužinokite, kodėl.

Man šis straipsnis pasirodė:

Pasidalinkite šiuo puslapiu: