Darbas sergant migrena: kada metas sustoti

Dirbti sergant lėtine liga sunku, labai sunku. O tokia nenuspėjama liga kaip migrena tik dar labiau apsunkina situaciją. Keista, kad vis dar mažai kalbama apie darbą ir migreną. Taip yra galbūt todėl, kad migrena kiekvienam žmogui pasireiškia skirtingai, o galbūt todėl, kad darbai ir darbo reikalavimai yra labai įvairūs.

Kiekvienas žmogus pats sprendžia savo darbo ir migrenos problemas. Nors negaliu kalbėti apie jūsų patirtį, norėčiau pasidalinti savąja.

Gyvenimas iki migrenos

Migrena man pasireiškė tik sulaukus 29 metų.  Iki tol jau dešimtmetį dirbau programinės įrangos kūrimo ir priežiūros srityje. Dirbti STEM (gamtos mokslų, technologijų, inžinerijos ir matematikos) srityje moteriai yra didelis iššūkis, todėl didžiavausi savo pasiekimais. Dirbau įvairius darbus, buvau paaukštinta pareigose, man buvo padidintas atlyginimas, gaudavau premijas ir buvau labai vertinama kolegų.

Kartais žvelgiu atgal į savo karjerą, kokia ji buvo prieš prasidedant migrenos priepuoliams, ir galvoju, kokia ji būtų buvusi vėliau. Kaip man būtų sekęsi? Ko būčiau pasiekusi? Toks dairymasis atgal man dabar nepadeda. Vietoj to stengiuosi į praeitį žvelgti su pasididžiavimu ir prisiminti save prieš migreną su meile, o ne su pavydu.

Migrena, darbas ir profesinė sveikata

Labai aiškiai prisimenu savo pirmąjį migrenos priepuolį. Manau, kad, nepaisant šimtų ar net tūkstančių vėlesnių migrenos priepuolių, būtent pirmasis, taip ryškiai įsirėžė į mano atmintį iš dalies dėl to, kad nesupratau, kas su manimi vyksta. Maniau, kad man smegenų auglys ar kažkas panašaus ir kad tuoj mirsiu. Tačiau vietoj to, kad matyčiau prieš akis prabėgantį visą savo gyvenimą, jaučiausi lyg plaukdama per dumblą.

Tuo metu buvau darbe, tačiau biure jau nieko nebebuvo, todėl niekas negalėjo man padėti. Man pavyko parašyti savo partneriui žinutę, kad jis atvažiuotų ir mane pasiimtų, ir manau, kad jis suprato, jog kažkas labai negerai tik tada, kai kategoriškai atsisakiau jo atnešto puodelio karštos arbatos, o toks elgesys man visiškai nebūdingas!

Tai buvo mano pirmoji migrena darbe, bet toli gražu ne paskutinė.

Po kelių mėnesių jau turėjau nuo šešių iki devynių migrenos priepuolių per mėnesį. Tuo metu tris dienas per savaitę dirbau savo gimtajame mieste, o du kartus per savaitę turėjau važiuoti į Londoną ir dirbti ten. Jau tada įtariau, kad tai prisidėjo prie migrenos paūmėjimo. Po daugelio metų tikrai žinau, kad taip ir buvo.

Praėjus maždaug metams po pirmojo priepuolio, dėl migrenos praleidau nemažai darbo dienų, todėl buvau nukreipta į profesinės sveikatos tarnybą. Tada mane tai baugino: man niekada net nereikėjo žinoti apie profesinės sveikatos skyriaus egzistavimą, jau nekalbant apie tai, kad mane į jį nukreiptų.

Maniau, kad būsiu apklausta, apkaltinta ir pasmerkta, ir labai dėl to jaudinausi. Tačiau netrukus supratau, kad jie yra daug nešališkesni nei tikėjausi, ir daugiausia dėmesio skiria tam, kad sudarytų geriausias sąlygas darbuotojams.

Jie irgi manė, kad kelionės ir su jomis susijęs netvarkingas miego režimas tikriausiai neigiamai veikia mano migreną, ir rekomendavo visai nutraukti arba bent sumažinti kelionių skaičių. Mano vadovai nenoromis sutiko, kad 12 savaičių bandomuoju laikotarpiu vykčiau ne du kartus per savaitę, o du kartus per mėnesį. Per tą laiką mano sveikata labai pagerėjo – per vieną iš mėnesių tik vieną dieną patyriau migrenos priepuolį!

Tačiau, kaip ir buvo galima tikėtis, migrena sustiprėjo, kai vėl pradėjau keliauti. Po kelių mėnesių persikėliau į kitą miestą ir perėjau į kitas pareigas, kurios turėjo, kaip mes (aš ir mano darbdaviai) labai tikėjomės, pagerinti situaciją.

Taip ir buvo – maždaug mėnesį laiko.

Galbūt tada man būtų pagerėję ir viskas būtų susiklostę kur kas geriau, bet aš turėjau visiškai nesusijusią problemą su dešiniąja akimi, ir tai labai sustiprino mano migreną. Po to sekė keli nykūs mėnesiai, nes migrenos priepuoliai ištikdavo beveik kasdien, kol galiausiai mano šeimos gydytoja trims savaitėms atleido mane nuo darbo.

Per tą laiką, kai nedirbau, migrena pasikartojo tik tris dienas. Tai buvo pirmas kartas, kai iš tiesų supratau, kokią įtaką mano ligai daro darbas.

Darbo drausmės susirinkimai ir pasibaigusios sutartys

Gyvenimas tęsėsi ir darbas tęsėsi, bet aš iškęsdavau nuo 8 iki 15 migrenos dienų per mėnesį ir dėl to praleidau nemažai darbo dienų. Po grįžimo į darbą praėjus dviem mėnesiams įvyko pirmasis darbo drausmės susirinkimas.

Manau, kad darbo drausmės susirinkimai yra blogiausia, ką galima patirti darbe sergant lėtinėmis ligomis.

Šių susirinkimų išdava buvo ta, kad darydavau viską, ką galiu, kad kuo geriau suvaldyčiau savo migreną. Galų gale juk niekas pasaulyje labiau už mane nenorėjo, kad mano sveikata pagerėtų. Tačiau man visada grėsė atleidimas iš darbo, o tai tik didino įtampą, kuri savo ruožtu dar labiau provokavo migreną.

Mano naujosios pareigos buvo susijusios su perėjimu iš nuolatinio darbo į darbą pagal 12 mėnesių sutartį, todėl visai nenustebau, kai, pasibaigus laikotarpiui, mano sutartis nebuvo pratęsta. Buvau faktiškai atleista iš darbo dėl migrenos, tačiau įmonei nereikėjo atlikti visos atleidimo iš darbo procedūros.

Vis dar nežinau, ką apie tai galvoti. Viena vertus, man atrodo, kad buvo nesąžininga iš jų pusės nepasakyti, kad jie nepratęsia sutarties dėl mano migrenos. Kita vertus, žinojau, kad tai įvyks, todėl jausmas buvo panašesnis į dūrį peiliu į krūtinę, o ne į nugarą. Buvo aišku, kad tai įvyks, bet vis tiek skaudėjo. Kai po septynerių metų išėjau iš darbo, negavau net atleidimo lapelio. Lyg būčiau turėjusi jausti dėl to gėdą.

Turbūt tai ir buvo sunkiausia

Sprendimas sumažinti darbo krūvį

Po šešių mėnesių paieškų (kada migrenos priepuolių skaičius sumažėjo iki vienos-keturių dienų per mėnesį) radau kitą darbą. Atsakomybės prasme tai buvo didelis žingsnis atgal, o atlyginimas buvo mažesnis nei pusė to, ką gaudavau anksčiau, tačiau buvo puiku vėl judėti pirmyn.

Visgi, išdirbusi ten vos tris savaites, jau turėjau pasiimti pirmąjį nedarbingumo lapelį dėl migrenos. Mane jau buvo ištikę trys priepuoliai, bet vengiau neateiti į darbą. Žvelgdama atgal turėjau pastebėti stiprų ryšį tarp darbo ir priepuolių dažnumo, bet manau, kad tiesiog save apgaudinėjau. Nenorėjau pripažinti pralaimėjimo ar jaustis, kad dėl migrenos esu prastesnė darbuotoja.

Taigi ciklas prasidėjo ir vėl. Vėl prasidėjo migrenos priepuoliai, ir aš vis dažniau neateidavau į darbą. Po pusantrų metų per vieną iš darbo drausmės susirinkimų paklausiau, ar galėčiau sutrumpinti savo darbo valandas, tikėdamasi, kad tai pagerins padėtį. Kurį laiką buvo geriau, tačiau neilgai.

Galiausiai visas mano gyvenimas virto pastangomis turėti jėgų ateiti į darbą sutartas tris dienas per savaitę. Viskas buvo skirta tam, kad kuo geriau išnaudočiau savo galimybes būti darbe. Deja, migreną ne taip lengva suvaldyti, todėl vis dar praleisdavau daug dienų.

Praėjus dvejiems metams po to, kai pradėjau dirbti ne visą darbo dieną, vėl buvau trims savaitėms atleista nuo darbo, o iškart po to gavau dvi savaites kasmetinių atostogų. Per tas penkias nedarbo savaites nepatyriau nė vieno migrenos priepuolio ir pirmą kartą per daugiau nei metus turėjau pirmą dieną be skausmo.

Priimti tikrovę

Tuomet pagaliau supratau. Daugiau nebegalėjau ignoruoti darbo įtakos mano migrenai. Per kelis kitus mėnesius susitaikiau su tuo, kad turiu nustoti dirbti, jei noriu, kad mano gyvenime būtų kas nors kita, o ne tik migrena ir pastangos dirbti. Paprašiau vienerių metų kūrybinių atostogų, bet man jų nesuteikė, nes būtų buvę per sunku laikinai mane pakeisti, todėl iš darbo išėjau.