Slauga ir draugystė: vieniša meilė

Teena Gates

6 Minutės
birželio 01, 2022
- Slaugantiems

Ji dūsavo, prabangiai išsitiesusi ant mano lovos.

Ramiomis spindinčiomis akimis ji žvelgė į mane, kai paėmiau jos leteną ir nagų dilde perbraukiau juodą blizgantį nagą. Akivaizdu, kad viskas yra kitaip, jeigu aš 3 valandą nakties savo lovoje savo vokiečių aviganei darau manikiūrą.

#GoogleDog, taip pavadinta, nes moka ieškoti ir rasti, pasirodė esanti labai reikalinga tiek man, tiek mano 95 metų tėčiui, sergančiam kraujagysline demencija. Aš išgelbėjau Google iš Dublino gyvūnų prieglaudos, bet iš tiesų tai manau, kad tai ji išgelbėjo mus.

Kai prieš ketverius metus apsilankiau Viklou kalnuose įsikūrusioje prieglaudoje, ketinau įsigyti mažytį Džeką Raselą. Tuo metu ieškojau šuns savo tėčiui, kuris gyveno su manimi, bet jautėsi vienišas, kai išeidavau į darbą. Kai grįžau namo su Google, jis pasitiko mus prie durų šypsodamasis ir paklausė, kur ketinu laikyti žirgą! Po dvejų metų ir dviejų rimtų griuvimų Google turi naują tikslą – būti šunimi pagalbininku, kai mano tėčio pasaulis griūva, ir mano kartu su juo.

Netikėta patikėtinė

Tėčiui buvo 93 metai, kai pirmasis rimtas pargriuvimas pagreitino demenciją, tačiau, nepaisant jo brandaus amžiaus, aš to nesitikėjau. Nuo tada mus apsupo signalizacija, monitoriai ir kameros, kad apsaugotų tėtį ir įspėtų mane, jeigu jis keliasi iš lovos, eina laiptais ar gatve vienas.

Bet GoogleDog yra geriau už signalizaciją. Instinktyviai ir be jokių treniruočių ji pribėga prie manęs, jei tėtis naktį pradeda klaidžioti. Dienos metu, kai jis kenčia, o aš esu nusivylusi, ji visada šalia – su savo drėgna nosimi, šilkinėmis ausimis ir švelniomis akimis. Ji siūlo meilę ir paguodą tam, kuriam labiausiai to reikia. Nes ne vien tėčiui liūdna.

Didėjant tėčio priklausomybei nuo manęs, mano gyvenimas taip pat keičiasi. Neišvengiamai ir negrįžtamai nebesu tas pats žmogus, kuris pradėjo šią kelionę prieš dvejus metus. Ir tai nebūtinai yra blogai. Kai kuriose srityse net patobulėjau. Mano humoro jausmas paaštrėjo, kantrybė nepaprastai sustiprėjo, o maisto gaminimo įgūdžiai ištobulėjo neatpažįstamai... Tačiau gilioj nakty paguldžiusi tėtį į lovą, šlifuodama GoogleDog nagus, susimąstau, kokia ji man svarbi pašnekovė.

Labai dažnai, kai tėtis dėl savo demencijos negali būti su manimi šioje Žemėje, GoogleDog yra artimiausia mano draugė. Ji tapo mano patikėtine, o kai pirštu paliečiu jos minkštą aksominę ausį, kai ji vaikštinėja po namus šalia manęs, viskas tarsi sugrįžta į savo vietas.

Bendravimo ir gyvenimo būdo pokyčiai

Su palengvėjimu galiu pasakyti, kad vis dar turiu dvikojų draugų, tačiau dauguma mano santykių akivaizdžiai pasikeitė. Net ir patys empatiškiausi pasaulyje draugai sunkiai supranta, kad kai sakau, jog po valandos turiu išvažiuoti, tikrai taip ir yra. Kiekviena minutė, praleista spūstyje, kelia pavojų, kad apmokama slaugytoja liks įstrigusi namuose su tėčiu, nors jau turėtų skubėti pas kitą klientą.

Pasikeitė ir pokalbiai. Anksčiau pasakodavau apie savo darbą naujienų ir politikos pasaulyje, visada žinodavau naujausius gandus ir naujausias žinias, visas aktualijas. Galėdavau pasakoti apie nuotykius, kurių patirdavau plaukdama upėmis, kopdama į kalnus, keliaudama po šalį baidarėmis ir dviračiais. Dalyvavau triatlono ir maratono plaukimuose, stovyklaudavau Airijos Atlanto pakrantėje.

Dabar mano kalbos dažniausiai sukasi apie blogėjančią tėčio sveikatą, kiek kartų kėliausi naktį, ką auginu sode, apie linksmus GoogleDog nuotykius ir kartais apie tai, kaip sunku užpildyti paramos ir paslaugų prašymų formas. Jau nekalbant apie tai, kaip sunku sudurti galą su galu, išėjus iš nuolatinio darbo.

Suprantu, kad atrodau beviltiška, nuobodi ir ribota. Gal tai netiesa, bet aš gerai žinau, kad su manim nėra įdomu. Nebežinau, ko paklausti savo senų draugų apie svarbius jų gyvenimo įvykius. Atrodo, kad praradau ryšį su jų realybe, todėl neverta tikėtis, kad ir jie supras manąją. Dauguma jų vis dar šalia manęs, bet atrodo, kad mes nebesugebame užmegzti to paties ryšio, ir aš jaučiu, kaip mes vis labiau tolstame vieni nuo kitų.

Buvo ir taip, kad žmogus elektroniniu paštu oficialiai nutraukė mūsų draugystę, nes „matė, kad man reikės daugiau paramos, negu norėjo ar galėjo suteikti“. Kai kuriuos žmones atstūmiau pati. Savo ruožtu jaučiu, kad ir aš negaliu suteikti tokios paramos, kokią teikdavau anksčiau, ir pavydžiai saugau tas kelias trumpas atsipalaidavimo valandas, kurias galiu praleisti be namų ir tėčio. Pastebėjau, kad savanaudiškai leidžiu laisvalaikį ir atidžiau renkuosi draugystes, o tai labai praktiška ir baisu.

Nauji ryšiai slaugytojų bendruomenėje

Koronaviruso pandemija buvo siaubinga. Galbūt ir anksčiau jaučiausi izoliuota, bet per keturis karantino mėnesius labai kentėjau ir gavau gerą pamoką apie draugystės svarbą.

Supratau, kad noriu draugų ir man jų reikia, kad draugystę reikia puoselėti ir ja rūpintis. Socialiniuose tinkluose pradėjau bendrauti su kitais slaugytojais ir iš karto užmezgiau šiltus ryšius. Nors mūsų visų istorijos skirtingos, yra daugybė visiems pažįstamų dalykų, kurie padeda užmegzti draugystę. Tik slaugytojas gali apsidžiaugti atradęs rausvą paklodę, kuri sulaikys tris litrus skysčio ir apsaugos čiužinį. (Parašykite man žinutę, jei dar to neatradote!)

Bičiuliai slaugytojai jus supranta, kai staiga lekiate namo arba metate telefoną vidury pokalbio. Galime pasidalinti savo istorijomis apie kovas su valdžia, mokymąsi slaugyti, įvairių įgūdžių ugdymą, bendrus vargus ir džiaugsmus. Mes primename vieni kitiems apie džiaugsmą. Nes vardindami sunkumus lengvai pamirštame, kad mes renkamės rūpintis, mes norime rūpintis, mums gera rūpintis. Tačiau nieko tokio ir pripažinti, kad galime būti vieniši.

Kaip aš iš naujo suvokiu socialinį gyvenimą

Remdamasi savo patirtimi, kai buvau vieniša, užsidariusi namuose, neseniai tapusi slaugytoja ir jaučiausi visiškai apleista per COVID-19, parengiau dešimt svarbiausių patarimų, kaip iš naujo atrasti savo socialinį gyvenimą. Ketinu daug šioje srityje padirbėti ir pasakysiu jums, kaip man sekasi.