Lithuania Rūpinamės sveikata
Getty Images / Lucy Lambriex

Draugystės išbandymai (ir atradimai) sergant lėtine migrena

Lėtinės ligos, tokios kaip migrena, gyvenimą apsunkina įvairiais aspektais. Čia visų jų nedėstysiu. Iš esmės buvau daugiau ar mažiau pasiruošusi tvarkytis su ligą lydinčiomis problemomis ir jos poveikiu mano gyvenimui.

Gydytojas ir slaugytoja man paaiškino migrenos simptomus ir padarinius. Be to, internete perskaičiau įvairių straipsnių apie tai, kaip gyventi su liga.

Vis dėlto kai kurie lėtinės migrenos poveikio aspektai išties nustebino. Vienas jų – nutrūkusios draugystės. Tam išties nebuvau pasiruošusi.

Atšaukti planai ir dingę draugai 

Manau, visuomet buvau draugiškas, bendrauti linkęs žmogus. Mokykloje ir universitete nebuvau tarp populiariausių, bet visuomet turėjau puikių draugų ir mėgau su jais leisti laiką. Migrenos priepuoliai prasidėjo įžengus į trečią dešimtį. Iš pradžių jie buvo gan reti ir neturėjo ypatingo poveikio santykiams su draugais. Bet kai mano lėtinės ligos priepuoliai ėmė kartotis dažniau, dėl kasdienių galvos skausmų išsaugoti draugystes tapo sudėtinga.

Dėl migrenos priepuolių tekdavo vis dažniau atšaukti planus arba praleisti renginius ir susitikimus. Jaučiausi labai blogai, lyg nuvilčiau žmones. Savaime suprantama, kad bičiulių skambučiai man vis retėjo, sulaukdavau mažiau pakvietimų susitikti.

Mėgindavau žmonėms paaiškinti, kodėl atšaukiu mūsų planus ir ką reiškia gyventi su migrena. Ir vis dėlto tenka pripažinti: jeigu pats nesi patyręs migrenos, negali iki galo suprasti jos poveikio. Dažnai sulaukdavau komentarų, kad mano pasiteisinimai nerimti, o „galvą skauda visiems, bet kiti kažkaip susitvarko“. Buvau apkaltinta, kad dramatizuoju (kurgi ne!) ir kuriu nebūtas istorijas. Mano socialinis ratas susiaurėjo, nutrūko ne viena draugystė.

Pastangos nepaisant abejonių savimi

Kaip minėjau, tokiam išbandymui nebuvau pasirengusi. Ėmiau abejoti savimi. Ar buvau netikusi draugė? O gal per mažai stengiausi? Ar liga įveikė mano ryšį su draugais, nes jis tiesiog buvo per silpnas?

Ilgainiui praradau pasitikėjimą savimi, sustiprėjo intravertiškumas.

Šiandien man nėra lengva susirasti naujų draugų. O kai pavyksta, naują ryšį išsaugoti taip pat sudėtinga. Kai mano sūnus pradėjo eiti į mokyklą, supratau turinti puikią galimybę susipažinti su naujais kaimynystėje gyvenančiais žmonėmis. Pirmąją mokslo metų dieną nekantravau susipažinti su kitais tėvais.

Ir išties sutikau daug puikių žmonių! Artimai susibendravau su keliomis mamomis. Reguliariai susitikdavome paplepėti. Tai buvo nuostabus laikotarpis. Buvau motinystės atostogose, namie auginau savo jaunėlį. Išeiti iš namų, megzti pažintis, bendrauti su kitais suaugusiaisiais – nepakartojamas jausmas. Tuo metu vis dar maitinau krūtimi, ir migrenos priepuoliai buvo retesni.

Deja, grįžusi į darbą vėl įsisukau į kasdienių reikalų ratą. Negana to, grįžo ir migrenos priepuoliai. Išruošti vaikus į mokyklą ir darželį, dirbti visą dieną, parėjus namo gaminti vakarienę, tvarkytis ir padėti su namų darbais – visko buvo per akis. Tad vėl kartojantis lėtiniams galvos skausmams vis dažniau atšaukdavau planus.

Kaip ir ankstesnėse situacijose, mane suprasdavo ne visi. Ir vėl sulaukiau nemalonių komentarų – dažnai ištartų lyg juokais. Su naujosiomis draugėmis ėmėme tolti ir galiausiai visai nebesusitikome. Savo padėtį bandžiau paaiškinti, tačiau nemanau, kad naujosios bičiulės suprato, kodėl atsitraukiau. Taigi pamažu visi nauji ryšiai nutrūko. Nemeluosiu – buvo skaudu, nors ir žinojau, kad tai ne mano kaltė.

Išbandymų patikrinta draugystė

Pastaruoju metu mano gyvenime ir vėl atsirado naujų žmonių, tik juos sąžiningiau būtų vadinti ne draugais, o pažįstamais. Gera turėti žmonių, su kuriais gali paplepėti, pavakaroti ar suvesti pažaisti vaikus. Bet ilgainiui supratau, kad tikrą draugystę gyvenimas dovanoja retai – ir su šia mintimi susitaikiau. Taip pat supratau, kad nebesu linkusi lengvai atsiverti žmonėms. Dėl ligos tapau uždaresnė ir man nėra lengva megzti naujus santykius.

Taip jau yra: dėl ligos nutrūko ne viena draugystė, ir man teko su tuo susitaikyti. Nesakau, kad atsisakau minties ateityje turėti naujų draugų – tikrai ne! Viliuosi, kad gyvenimas dar padovanos ne vieną puikų bičiulį. Tiesiog manau, kad būsiu atsargesnė atviraudama ir dalydamasi asmeninio gyvenimo detalėmis.

Bet ne viskas taip jau blogai. Per ilgus metus aiškiai pamačiau, kas yra tikrieji mano draugai. Tai žmonės, kurie mane palaikė, kurie suprato, ką išgyvenu, ir, užvis svarbiausia, manęs niekada neteisė.

Šiandien galiu sąžiningai pasakyti, kad tikriems draugams suskaičiuoti pakanka vienos rankos pirštų. Ir aš tuo nesiskundžiu. Tai žmonės, kuriuos savo gyvenime noriu matyti, – tie, kurie mane myli visokią. Sakoma, kad ir džiaugsmus, ir vargus atlaikiusi draugystė lieka visam gyvenimui. Tikiu tuo. Ir išties jaučiuosi apdovanota. Net nežinau, ką daryčiau, jeigu tų žmonių nebūtų šalia.

NPS-LT-NP-00007, 2021 m. vasario

Man šis straipsnis pasirodė:

Pasidalinkite šiuo puslapiu: