Lithuania Rūpinamės sveikata
Fizkes

Kai mylimas žmogus pamiršta tavo vardą

Nenustebau, kai mano mamai pirmą kartą buvo diagnozuota demencija. Buvau pastebėjusi jos sumišimą bei „užmaršumą“ ir kažkur giliai viduje žinojau, kad turime bėdą. Tačiau, kai tai garsiai pasakė šeimos gydytojas, išsigandau. Jaučiau, kaip daužosi širdis, o skrandžio spazmų bangos sklido per visą kūną. Ką jai tai reiškia? O mums? Kaip aš su tuo susitvarkysiu? Ar dar kada nors viskas bus gerai?

Po pirmosios reakcijos šiek tiek aprimau ir nutariau kuo daugiau sužinoti apie šią ligą. Skaičiau, gilinausi ir kalbėjau su kitais slaugytojais. Bandžiau pasiruošti tam, kas turėjo įvykti, bet nieko negalėjau padaryti ir nieko negalėjau sužinoti tokio, kas išgelbėtų mus nuo neišvengiamos širdgėlos.

Pamažu tolsta

Pamenu, kai pirmą kartą mama pažvelgė į mane tuščiomis akimis – tarsi nebeturėtų sielos. Aš vos nesušukau, lyg tai būtų galėję ją sugrąžinti. Buvo protu nesuvokiama, kad mama, kurią taip gerai pažinojau, tapo man svetima, o aš – jai. Tai buvo neišmatuojamas žiaurumas mums abiem. Ji nesuprato, nei ką aš sakau, nei kur ji yra. Aš beviltiškai blaškiausi, mėgindama ją nuraminti. Man pačiai nusiraminti buvo lygiai taip pat neįmanoma.

Jai vis labiau tolstant nuo mūsų, aš supratau vieną paprastą tiesą. Man buvo labai svarbu, ką aš jai reiškiu. Juk ji, kaip ten bebūtų, yra mano Mama. Kiekvienas vaikas trokšta besąlygiškos savo mamos meilės.

Nors mūsų santykiai visada buvo duobėti, manyje vis dar gyveno maža mergaitė, kuriai reikėjo viso mamos dėmesio ir meilės. Kai ji ėmė tolti į pasaulį, kuriame manęs nebuvo, buvau sugniuždyta. Kaip aš gyvensiu, jeigu ji mane pamirš?

Šį skausmingą galvosūkį savo pavyzdžiu išsprendė tėtis. Jis kentė kitokią, tačiau labai panašią agoniją. Stebėjau, kaip jis žvelgė į ją, kartais tyliai purtydamas galvą, ir jo veide mačiau sielvartą bei visišką netikėjimą, kad jo gyvenime galėjo įvykti kažkas tokio baisaus. Kaip karo didvyris jis buvo matęs baisių dalykų, bet šitai buvo nepakeliama.

Gyvenimas dabartyje

Jis pasitiko krizę su ta pačia ramia išmintimi, kuria vadovavosi visą gyvenimą. Tėtis stengėsi paleisti praeitį ir gyventi dabartyje. Jis rado paguodą tiesiog būdamas su ja. Ir jam to užteko. Kai mama prarado gebėjimą suprasti ar būti dalimi to pasaulio, kuriame kažkada gyveno jie abu, jis sukūrė naują. Tokį, kuris egzistavo tik vieną dieną.

Jis tiesiog sėdėdavo su ja prie mažo virtuvinio stalelio ir valgydavo sausainius arba kartu žiūrėdavo televizorių, arba eidavo kartu mano gimtojo miesto gatvėmis iki parduotuvės ar parko suolelio. Jokių klausimų, jokių reikalavimų. Ji labai teigiamai reagavo į šį paprastą ir meilės kupiną priėmimą. Tai, kaip jis ją priėmė, leido jai tiesiog būti. Jo ramybė ramino ir ją, jo meilė ją džiugino.

Stengiausi atkartoti jo malonų ir švelnų elgesį, tačiau ypač vargau su priėmimo dalimi. Ne tai, kad aš buvau savanaudė, aš tiesiog norėjau susigrąžinti savo senąjį santykį su mama. Net kivirčus!

Tačiau tiesa buvo kitokia – mūsų santykiai pasikeitė negrįžtamai.

Pasakiau sau, kad dabar svarbiausia ne tai, ko reikia man, o tai, ko reikia jai. Tas skausmingas savo poreikių ir lūkesčių atsisakymas man padėjo. Supratau, kad mamos šypsena ir juokas nepasikeitė. Ir jai vis dar reikėjo mano meilės ir paramos. Ir buvo visai nesvarbu, kad ji nežino, kas aš esu. Svarbu buvo tai, kad aš galėjau tapti nepažįstamąja, su kuria ji jautėsi saugi ir rami.

Meilė yra dovana

Galbūt žmogus, kurį mylime, pamirš mūsų vardą, tačiau niekada neapsiriks jausdamas mūsų meilę. Ir visai nesvarbu, kas myli, nes pati meilė yra dovana. Svarbu buvo ne tai, kas aš esu, o tai, kaip mama jautėsi su manimi. Supratau, kad mano plyštančioje širdyje yra labai daug meilės. Taip pat supratau, kad meilės širdyje tiek daug todėl, kad ten ją įdėjo mama. Kaip gerai, kad galėjau ją grąžinti.

NPS-LT-NP-00022

Man šis straipsnis pasirodė:

Pasidalinkite šiuo puslapiu: