Buvo 2008 metų gegužė. Man buvo 28-eri.
Pamenu, kaip su tėvais sėdėjau neurologo kabinete. Pokalbis buvo maždaug toks:
Neurologas: „Lumbalinės punkcijos ir magnetinio rezonanso tyrimo rezultatai patvirtina, kad sergate išsėtine skleroze. Tai reiškia, kad pažeisti jūsų galvos ir nugaros smegenų nervai. Todėl ir jaučiate šiuos simptomus.“
Aš: „Supratau. Ar tai reiškia, kad nebegalėsiu žaisti žolės riedulio?“
Kai išgirdau išsėtinės sklerozės diagnozę, pirmoji mano reakcija nebuvo paklausti apie gydymo planą. Neklausiau, kiek laiko truks mano simptomai ir ką turėčiau daryti toliau. Norėjau tik žinoti, ar išliksiu fiziškai aktyvi.
Fizinis aktyvumas visada buvo svarbi mano gyvenimo dalis. Visada buvau judri ir nuo mažens išbandžiau visas įmanomas sporto šakas. Mano šeima taip pat labai sportiška. Tėtis, kuriam jau daugiau kaip septyniasdešimt, dalyvauja tarptautinėse žolės riedulio varžybose!
Laimei, neurologas man pasakė, kad išsėtinės sklerozės diagnozė nereiškia, jog nebegaliu žaisti žolės riedulio.
„Tiesą sakant, – pasakė jis, – rekomenduočiau žaisti kuo ilgiau.“
Palengvėjo.
Žolės riedulys yra kieta sporto šaka. Turite būti fiziškai stiprūs, greiti ir tokie vikrūs, kad išvengtumėte atskriejančio kamuoliuko. Žolės riedulys tapo mano gyvenimo dalimi nuo tada, kai buvau tokia didelė, kad galėjau išlaikyti miniatiūrinę žolės riedulio lazdą, kurią man pagamino tėtis.
Nors tuo metu užsiėmiau ir daugeliu kitų sporto šakų, žolės riedulys buvo mano aistra. Tai buvo mano gyvenimas. Per daugelį metų – nuo mokyklos iki universiteto – ištobulinau savo įgūdžius. Buvau ir komandos kapitonė, ir kapitonės padėjėja, laimėjau daug trofėjų ir medalių.
Žaidžia ne tik tėtis, bet ir mano seserys, kiti šeimos nariai. Žolės riedulys įaugęs į mūsų kraują.
Tačiau nuo tada, kai man buvo diagnozuota išsėtinė sklerozė, turėjau prisitaikyti ir keisti savo fizinio aktyvumo pobūdį.
Sužinojusi išsėtinės sklerozės diagnozę žolės riedulį žaidžiau dar penkerius metus.
Visada buvau puolėja, tačiau išsėtinės sklerozės keliamas nuovargis ėmė daryti įtaką mano sprinto galimybėms. Todėl pamažu perėjau į gynybos poziciją, kas man patiko kur kas labiau, nei būčiau galėjusi pagalvoti!
Taip pat pakoregavau savo treniruočių tvarkaraštį. Anksčiau treniruodavausi dukart per savaitę, o savaitgaliais žaisdavau dvejas rungtynes. Dabar savaitgaliais žaidžiu tik vieną žaidimą. Kitomis dienomis radau ne tokių intensyvių būdų savo įgūdžiams ir fizinei formai palaikyti.
Kadangi mano išsėtinė sklerozė, ypač nuovargis, progresavo, žinojau, kad turėsiu rasti alternatyvą žolės rieduliui.
Man reikėjo kažko, kur nereikėtų bėgioti, ypač jei man tektų judėti naudojantis pagalbinėmis priemonėmis arba neįgaliojo vežimėliu.
Pradėjau šokti ir šoku iki dabar. Šokis man padeda išlikti fiziškai aktyviai po to, kai turėjau mesti žolės riedulį. Šokis man padeda gyventi savo ritmu. Net tada, kai sunkiomis dienomis jaučiuosi labai pavargusi, darau, ką galiu.
Taip pat galiu bet kada prireikus nueiti į tualetą. Tą būtų kur kas sunkiau padaryti vidury varžybų kėlinio!
Galėsiu šokti net tada, jeigu reikės naudotis neįgaliojo vežimėliu, todėl man nereikės atsisakyti to, kas man patinka, jei kada nors išsėtinė sklerozė pakenks mano judėjimui. Tai žinodama jaučiuosi žymiai ramesnė dėl savo ateities.
Labai svarbu išsikelti sau tikslus, , tik jie turi būti realūs. Priešingu atveju, jausčiausi taip, lyg nuolatos krisčiau žemyn.
Kai dar žaidžiau žolės riedulį, susitaikiau su tuo, kad nežaisiu visose rungtynėse nuo pradžios iki galo. Aikštelėje visada atiduodavau visas jėgas, todėl nesijaučiau blogai, kai supratusi, kad daugiau nebegaliu, paprašydavau keitimo.
Visada norėjau bėgti Londono maratone, tačiau suprantu, kad dabar su mano galimybėmis tai yra neįgyvendinama užduotis. Bet aš treniravausi ir įveikiau visą 20 km ėjimo trasą išsėtinės sklerozės labdaros ėjime. Tokie tikslai mane įkvepia ir motyvuoja. Jei užsibrėšiu pernelyg aukštus tikslus, tikėtina, kad patirsiu nusivylimą ir apmaudą.
Geriau negu bet kas kitas žinau, kaip jaučiuosi, ir esu laiminga galėdama išsikelti tikslus.
Būdama fiziškai aktyvi esu laiminga. Adrenalinas ir endorfinai labai tinka mano psichikos sveikatai.
Todėl labai svarbu ir tai, kad išsikelti tikslai netaptų nuobodžia rutina. Prieš nustodama žaisti žolės riedulį, vis labiau nerimavau dėl savo fizinių galimybių. Norėjau ir toliau žaisti taip, kaip visada. Jaučiausi kalta ir dėl to, kad nuvyliau savo komandą. Kai sulėtėjo mano reakcija, buvo didesnė tikimybė susižeisti..
Kad ir kaip buvo sunku, turėjau paklausti savęs, ar kada nors bus geriau. Atsakymas buvo neigiamas, todėl nutariau pasitraukti iš šios sporto šakos, kol dar nepradėjau nekęsti to, ką labiausiai mėgau.
Džiaugiuosi, kad fizinį aktyvumą man padeda išsaugoti ėjimas ir šokis. Judėjimas svarbus mano psichikai taip pat, kaip ir kūnui. Sergantiems išsėtine skleroze žmonėms fizinis aktyvumas turi neuroprotekcinį poveikį, t. y. apsaugantį nervų ląsteles nuo pažeidimų. Jėgų, kurias gaunate iš fizinės veiklos, užtenka kelioms dienoms.
Socialiniai kontaktai, kuriuos užmezgate būdami aktyvūs, yra neįkainojami. Išsėtinės sklerozės draugijos tyrimai rodo, kad vienatvė gali paliesti tris iš penkių žmonių, sergančių išsėtine skleroze. Todėl būtina imtis priemonių atskirčiai išvengti.
Komandinio sporto šakos yra lengvas ir smagus būdas susirasti draugų. Mano žolės riedulio komandos draugės mane labai palaikė, kai sužinojau diagnozę.
Šokių pamokose taip pat susiradau draugų, nors tai labiau individuali veikla. Aktyvumas gali būti puiki proga pakeisti aplinką ir užmegzti naujų ryšių.
Žmonėms, sergantiems išsėtine skleroze, aktyvumas reiškia kur kas daugiau nei tik geros fizinės sveikatos palaikymą. Svarbu rasti kuo daugiau įvairių būdų judėti, kada tiktai galite.
Juk šiandien toks didelis veiklų ir sporto šakų pasirinkimas. Jūsų pasirinkimui:
Netikiu, kai žmonės sako, kad negali sportuoti. Manau, kad jie tiesiog nerado sau tinkamos veiklos. Galimybės neišsemiamos, ir kiekvienas gali sportuoti nepriklausomai nuo amžiaus, fizinių gebėjimų ar fizinio pasirengimo lygio.
NPS-EE-NP-00092