Lithuania Rūpinamės sveikata

Trys kartai, kai slėpiau savo migreną nuo kitų žmonių

Neįmanoma suskaičiuoti, kiek kartų slėpiau savo migreną nuo kitų žmonių. Su lėtine migrena gyvenu jau daugiau nei dešimt metų, tad didelė mano gyvenimo dalis buvo mano ligos slėpimas nuo aplinkinių.

Nuo migrenos kenčiantys žmonės slėptis gali dėl daugelio priežasčių. Mes bijome, kad aplinkiniai to nesupras (o dažnai ir nesupranta) arba nenorime, kad mus laikytų „ligoniais“. Dažnai savo skausmą slepiame, nes nenorime aukoti gyvenimo.

Mano gebėjimas gyventi su šia paslaptimi yra tiek palaima, tiek prakeiksmas. Viena vertus, man pasisekė, kad galiu eiti gyvenimo keliu niekam nežinant apie mano nuolatinį skausmą. Kita vertus, skausmą taip gerai slepiu, kad žmonės kartais net nenori patikėti, jog sergu.

Šiame tekste papasakosiu jums apie tris kartus, kai bandžiau nuslėpti savo migreną nuo aplinkinių. Žiūrint iš išorės, tikriausiai atrodžiau sveika. Bet viduje teko patirti nepakeliamą skausmą, nes mane ištiko migrenos priepuolis.

Žaviame Europos mieste

Man nieko nėra smagiau nei keliauti ir patirti naujas kultūras. Deja, kelionių troškulį sunku suderinti su nuolatiniu skausmu. Dėl ligos pančių keletą metų nesiryžau važiuoti į ilgas keliones. Tačiau neseniai žengiau didelį žingsnį ir suplanavau kelionę į Europą su artima drauge.

Kelionė prasidėjo Kopenhagoje. Pirmojo etapo metu pasirūpinau, kad mano organizmui netrūktų vandens. Didžiąją laiko dalį vaikštinėjome ir sėdėjome kavinėse. Šnekučiavomės, skaitėme, gėrėme žolelių arbatą ir mėgavomės bekvapių žvakių šviesa. Palaikomas ramybės jausmas neleido mano migrenai įsisiautėti.

Kita mūsų stotelė buvo Praha. Tuo metu migrena dar buvo nestipri, bet jau ėmė atsiliepti miego trūkumas ir nuolatinis keliavimas. Nepaisant to, jaučiausi laiminga, jog skausmas nebuvo pasiekęs kritinio lygio.

Kai pasiekėme Amsterdamą, mūsų paskutinę kelionės vietą, buvau apstulbusi – įveikiau beveik visą kelionę ir man nė sykio neprireikė pasislėpti dėl migrenos priepuolio. Dar niekada nebuvau patyrusi tokios sėkmės.

Priešpaskutinės dienos vakare pajaučiau, kad skausmas po truputį stiprėja. Jausmas buvo toks lyg tuoj susikaups audra – mums vaikštant Jordaan rajono gatvėmis, kiekvienas barometrinio slėgio pokytis kuteno man smegenis.

O tuomet trenkė. Stipriai. Tos dienos įvykius vis dar prisimenu neryškiai, nors ir turiu fotografinių įrodymų, kuriuose matosi, kaip normaliai aš atrodžiau, kol mane glemžėsi migrena.

Remdamasi kitomis panašiomis savo patirtimis su migrena darau prielaidą, kad tądien nenorėjau nutraukti smagių atrakcijų dėl savo skausmo. Be to, tuomet buvo mano draugės atostogos, į kurias ji investavo laiko ir pinigų. Tikriausiai nenorėjau, kad mano migrena jai užgožtų miesto pažinimo potyrius.

Negalėjau prisiminti, kaip po migrenos priepuolio grįžau atgal į viešbutį. Nežinojau, ar grįžau viena ar su drauge. Nežinojau, ar ji pasiliko su manimi kambaryje, ar grįžo atgal į Jordaan gatves. Neberadau savo akinių nuo saulės ir kambario raktų.

Ką atsimenu, tai kad gėriau kavą iš baltų puodelių, padėtų ant miegamojo spintelės. Dar atsimenu, kad draugė masažavo man galvą, kol gulėjau mūsų kambario lovoje su vaizdu į kanalą.

Buvo liūdna, kad dėl mano skausmo abi praradome tą popietę ir vakarą, bet nuoširdžiai jaučiausi laiminga. Turėjau galimybę patyrinėti Europą su nuostabia drauge, kuri man padėjo visiškai atsipalaiduoti ir nesirūpinti. Suvokiu, kaip tai yra reta ir ypatinga.

Per mergvakario savaitgalį dykumoje

Mano geriausia draugė buvo susižadėjusi ir nusprendė rengti savo mergvakarį Skotsdeilyje, Arizonos valstijoje. Nujaučiau, kad skrydis iš Niujorko į Arizoną man bus sunkus. Toks jis ir buvo. Bendras oro uosto keliamas stresas galvos skausmą sužadino, o skrydžio metu patiriamas spaudimas jį tik dar labiau sustiprino. Gėriau vandenį kiek galėjau prieš, per ir po skrydžio, bet tai nelabai padėjo.

Nepaisant skausmo, man vis tiek buvo nekantru vėl susitikti su savo vidurinės mokyklos draugėmis toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metų laiku. Norėjau šią progą kuo geriau išnaudoti. Laimė, mūsiškės buvo ramios. Neplanavau daug gerti ar šėlti – tai viską palengvino.

Skausmas šiek tiek vargino, bet pirmoji diena ir naktis praėjo sėkmingai. Deja, po vakarienės liga mane privertė keliauti namo, kai kitos merginos keliavo į barą.

Kitą rytą atsikėlusi jaučiau nepakeliamą skausmą. Negalėjau pajudėti, buvo sunku atplėšti galvą nuo pagalvės. Viduje rėkiau ant savęs: „Dani, turi keltis iš lovos. DABAR!“ Negalėjau. Galva svėrė tiesiog per daug.

Tas savaitgalis man buvo svarbus, todėl nenorėjau nė galvoti, kad gali tekti praleisti bent mažiausią jo dalį. Tą rytą planavome lengvą žygį, nieko per daug intensyvaus. Norėjau dalyvauti! Nustačiau žadintuvą truputį vėlesniam laikui – tikėjausi, kad dar kelios minutės poilsio padės.

Bet kuriuo kitu atveju būčiau likusi lovoje, bet ši proga man reiškė labai daug. Norėjau būti su savo drauge. Iki šiol nežinau, kur tam radau jėgų, bet sugebėjau atsikelti iš lovos. Ir netrukus jau buvau užkopusi pusę maršruto į kalną.

Beje, būtų nedovanotina neaprašyti to margaspalvio būrelio, kuris kopė kartu su manimi. Dauguma merginų nesusimąstė, kad į dykumos žygį reikėtų pasiimti vandens. Be to, buvom pasidabinusios marškinėliais, ant kurių buvo parašyta: „Taupyk vandenį. Gerk vyną.“ Vienu žygio momentu kažkas pradėjo verkti. Kitą sykį viena mergina, prieš pozuodama grupinei nuotraukai, pasitepė lūpas blizgiu. Su jomis buvo linksma, o aš kažkaip sugebėjau šypsotis ir įveikti didžiąją dalį žygio.

Iki šiol didžiuojuosi savimi, kad tą rytą atsikėliau iš lovos ir iš tos dienos išspaudžiau viską, kas geriausia, nepaisydama migrenos. Man buvo svarbu dalyvauti ne tik dėl smagios patirties – norėjau būti su savo drauge tokiu jaudinančiu ir ypatingu jos gyvenimo metu.

Per Padėkos dienos vakarienę

Po Padėkos dienos vakarienės su visa mūsų gimine, mes su mano mama ir broliu grįžome atgal į mūsų namus pabūti drauge. Laikas, kurį praleidžiu su mama ir broliu, man yra retas ir neįkainojamas. Visi gyvename skirtinguose šalies kampeliuose, todėl visiems trims susitikti toje pačioje vietoje tuo pačiu metu būna sudėtinga. Žinojau, kad turiu kuo geriau išnaudoti šį laiką.

Deja, besibaigiant vakarienei, man į galvą žiebė migrena. Skausmas paūmėjo mums grįžtant namo. Važiuojant automobiliu, mama nusprendė padaryti man kavos iškart, kai atvyksime namo. Tokia taktika man kartais padeda numalšinti skausmą. Per keletą minučių išgėriau du puodelius.

Mums trims sėdint ant sofos ir šnekučiuojantis, skausmas sustiprėjo. Net nepajutau, kaip skruostais ėmė riedėti ašaros. Visą dėmesį sutelkiau į kvėpavimą.

Dažnai taikau savo pačios sugalvotą kvėpavimo metodą, kuris padeda nusiraminti ir nesigraužti dėl skausmo, kurio negaliu kontroliuoti. Susitelkiu į kiekvieną įkvėpimą ir iškvėpimą, su kiekvienu oro gūsiu mintyse kartodama žodžius „įkvėpk“ ir „iškvėpk“. Tokiomis akimirkomis nenoriu susitaikyti ar pripažinti, kad ir vėl migrena gali iš manęs pavogti man svarbų laiką.

Deja, kofeino neužteko. Kitas dvi valandas praleidau ant šaltų mamos namo vonios grindų. Nedaug trūko, kad pradėčiau vemti. Negalėjau pakelti savo sunkios galvos.

Sunku patikėti, bet šioje nuotraukoje užfiksuota ta pati mergina, kuri vos prieš kelias minutes gulėjo ant vonios grindų.

Pabaigai

Šie pavyzdžiai ir ypač prie jų pridėtos nuotraukos yra geras priminimas, kad tai, ką matote paviršiuje, nebūtinai atitinka realybę. Kartais gali atrodyti, kad žinote, ką tenka iškęsti kitam žmogui, bet iš tikrųjų – nė neįsivaizduojate.

LA/TV/20/0008 2020 m. liepos

 

Man šis straipsnis pasirodė:

Pasidalinkite šiuo puslapiu: